Apie mus

PALAIMA - ramybės ir gamtos oazė, sukurta, lėtam ir komfortiškam poilsiui dviese arba idiliškam laikui su savimi. Čia mėgausitės nepaliesta gamta ir harmoningai tyvuliuojančiu ežeru. Galėsite rinktis iš plačios įvairovės laisvalaikio veiklų — nuo pasivaikščiojimų su alpakomis, pietų ar vakarienės Palaima restorane, iki tradicinės saunos ant ežero kranto. Šios vietos unikalumas slypi Šveicariško Alpių stiliaus atostogų namuose, kurių antrajame aukšte jūsų laukia išskirtinio interjero kambariai, o pirmąjį aukštą puošia erdvi ir jauki svetainė su židiniu, kur galėsite atsipalaiduoti. Tai dar ne viskas, Palaima, tai vieta sukurta poilsiui be mažų vaikų.Todėl ši atokiai įsikūrusi ramybės oazė, yra tobula vieta trumpam pabėgimui nuo kasdienio gyvenimo rutinos.

Palaima

Visiems kartais reikia trumpam pabėgti, atsipalaiduoti ir atgaivinti kūną, sielą bei mintis. Todėl pas mus priimami svečiai tik nuo 12 metų. Tokia Palaima politika užtikrina, kad joks triukšmas netrikdys jūsų ramybės ir poilsio.

Jei norite aplankyti mus su savo mažyliais, nenusiminkite! Liepos ir Rugpjūčio mėnesiais PALAIMA laukia visų amžių lankytojų. Jei turite klausimų dėl amžiaus politikos, paskambinkite mums.

Mūsų istorija

Viskas prasidėjo 2016 metais, kai mudu su Stefanu nusprendėme keliauti į šiaurę. Startavome Hamburge, Vokietijoje, o tada mūsų laukė devynios šalys per tris su puse savaitės. Jau pirmąją savaitę nukrypome nuo kelionės plano ir todėl, kad Lenkijoje bei Baltijos šalyse užsibuvome ilgiau nei planavome, Suomiją apžvelgėme prabėgomis, prieš atvykdami į Švediją. Tai buvo nuostabi, nerūpestinga kelionė ir nepamirštama patirtis.

VIENA iš aplankytų šalių akimirksniu pavergė mūsų širdį. Skambus jos vardas, beveik prilygsta jos grožiui — tai Lietuva.

Aplankę Lietuvą keliavome toliau, tačiau ne tik tolimesnėje kelionėje, bet ir jau grįžus namo į Šveicariją, Lietuva nedavė mums ramybės. Norėdami išsiaiškinti, ar tai buvo tik laikinas atostogų žavesys, ar kažkas daugiau, po kelių mėnesių nusprendėme grįžti. Labai greitai visos mūsų abejonės išsisklaidė ir visa širdimi supratome — mes nenorime išvykti iš Lietuvos.

Karin Bolliger: Niekada nepamiršiu momento kai Lietuva pavergė mano širdį. Kelyje iš Utenos į Anykščius į galvą atėjo ankščiau nesutikta mintis: „Aš noriu čia gyventi“ … „Kodėl taip manai?“, — paklausiau savęs. „Ką turi omenyje, sakydama, kad nori čia gyventi?“ Jaučiau, jog tai mintis, kurios nevalia paleisti. Ji buvo visai kitokia, nei tos, kurios praskrieja akimirksniu ir daugiau nepasirodo. Visa savo širdimi jaučiau, jog tai „mintis iš aukščiau“. „Dieve ar tai tu? Ar ši mintis iš tavęs?“ Klausiau, nes niekuomet nebūčiau to sugalvojusi pati. Trumpam pagyventi kitoje šalyje, man niekuomet nebuvo problema. Bet palikti Šveicariją, savo darbą, namus… Niekada apie tai nesvajojau.

Būtent šitame kelyje — iš Utenos į Anykščius, daryta ši nuotrauka. Tądien važiavau motociklu, keleivio vietoje ir tuo momentu, kai ši nuostabi mintis mane aplankė, aš instinktyviai nufotografavau mane supantį grožį. Norėjau prisiminti, kur visa tai nutiko. Iš tiesų, tuo metu net nepagalvojau, kokią svarbią rolę šis suvenyras turės mano gyvenime.